Istorija

Tatuiravimosi, kaip papročio, priežastys nėra aiškios. Bet realiausia keliama hipotezė yra, kad akmens amžiuje netyčia susižalojus odą ir į ją patekus purvo ar kitų dalykų likdavo randai, kurie išskirdavo jų savininkus iš kitų genties narių. Su laiku tai tapo narsių karių, gerų medžiotojų ar žynių simboliais turinčiu ir magišką reikšmę, kuriais būdavo žymimi tik nusipelnę asmenys. Šiais laikais tatuiruotės atspindi žmogaus pasaulėžiūrą, mąstymo būdą, gyvenimo stilių. Jomis dažniausiai pasipuošia menininkai (dainininkai, kino, sporto ir kitos žvaigždės). Anksčiau buvo manyta, kad tai jaunimo noras "išsišokti", bet su laiku žmonės suprato, kad tai yra tik dar vienas būdas išreikšti save kaip asmenybę. Meniškiausias ir originaliausias tatuiruotes darosi platesnio mąstymo,nesukaustyti kitų nuomonės, žmonės, kurie nebijo aplinkinių reakcijos. Tuo tarpu advokatai, bankininkai ir kitų specialybių atstovai, kuriems daugiau reikalingi racionalūs logiški sprendimai dažniau tatuiruojasi "sausesnius", neutralesnius piešinius ar ornamentus. Paprastai tai būna tradicinės vietos ( pečiai, krūtinė, blauzdos). Tattoo vietą, tematiką, spalvingumą ir kitus dalykus be abejo įtakoja gyvenimo būdas ir pareigos. Tatuiruotės visiems vienodai patikti negali, nes kiek yra žmonių - tiek ir skonių. O kaip žinoma dėl skonio nesiginčijama (ypač dėl prasto).


Žodis "tatuiruotė" kilęs iš polinezietiško žodžio "tatau". Tatuiravimas - įvairių nenutrinamų ženklų ant kūno įamžinimas mechaniniu būdu: pjaunant ar badant po oda įšvirkščiant dažomosios medžiagos. Keli žinomiausi būdai: vienas jų buvo paplitęs kai kuriose Pietų Amerikos indėnų gentyse. Specialiu instrumentu išilgai piešinio kontūro oda badoma iki kraujo ir paskui įtrinami dažai. Žaizdai sugijus įsiskverbę dažai odoje lieka visam laikui. Šiek tiek sudėtingesnis būdas kada tatuiruotei daryti buvo naudota adata ir siūlas, kurį anksčiau pakeisdavo įvarios sausgyslės. Šiaurės rytų Sibiro gyventojai grafitu ar taukų bei suodžių mišiniu nudažytu siūlu, įvertu į adatą, išvarstydavo odą pagal iš anksto paruoštą piešinį. Taip būdavo atliekami primityvūs piešiniai. Labiausiai paplitusi technika - kūno badymas adata. Naudoti žuvų kaulai, medžių spygliai arba aštrios kriauklių nuolaužos. Okeanijos salose, kur nepaprastai greitai populiarėjo tatuiruotės, buvo naudojami įrankiai, panašūs į šukas (prie medinės rankenėlės pritvirtinti aštrūs akmenų, kriauklių ar kaulų gabalėliai). Tokiais instrumentais - šukomis iškart buvo galima padaryti nemažą ornamentą. Kada žmogaus kūnas pirmąsyk papuoštas spalvingais piešiniais, nenustatyta, bet jos egzistuoja jau keliasdešimt tūkstančių metų (iš seniausių išlikusių pavyzdžių yra rasta sudžiūvusių odos liekanų su dažų pėdsakais Egipto faraonų kapavietėse). Pirmieji instrumentai buvo pagaminti iš rago ir kaulo.


Didžiausią žingsnį į priekį padarė amerikietis Samuel O'Reilly išradęs ir užpatentavęs pirmąją elektrinę rotorinę mašinėlę.
Dabar šių mašinėlių veikimo principas beveik nepakitęs išskyrus tai, kad atsirado ir elektromagnetiniu principu veikiantys aparatai.
Tatuiruotėms išlikti ir kaip menui, ir kaip žymėjimo būdui labai padėjo išlikti jūreiviai. Plaukiodami tarp žemynų ir trokšdami naujų atradimų europiečiai sutiko piešiniais odoje pasipuošusius Amerikos, Polinezijos bei Naujosios Zelandijos čiabuvius.
Tai daugiau buvo ornamentika, kurią galima priskirti šiuolaikiniam "tribal" stiliui. Šis menas greitai išplito uostuose ,o iš jų išsiveržė ir į visą Senąjį žemyną. Iš jo tatuiruotės traukė Azijos kryptimi: Indija, Kinija bei Japonija. Rytuose jos pavirto mistiniais - religiniais motyvais išreikšta realistine maniera.

Iš Indijos į Europą atkeliavo laikinų tatuiruočių, atliktų chna ( orig. henna) dažais, mada.